Pamiršau slaptažodį

Iš mažo miestelio - su didele svajone

2019-02-07

Tai, kad esi iš mažo miestelio neturėtų būti kliūtis siekti savo svajonių. Geras to pavyzdys - kasdien į Ignalinos miestą ir atgal važinėjanti keturiolikmetė biatlono talentė Deimantė Šerėnaitė. Ji atsiduoda sportui visą save ir svajoja apie didžiąsias tarptautines varžybas.

„Kiekvienas tikrai turi galimybių ir šansų pasiekti savo tikslų. Pas mus iš mažų kaimelių daugiau vaikų ateina sportuoti ir labiau stengiasi. Aš pati esu iš kaimo ir galiu būti to pavyzdys“, - sako Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos aštuntokė.

Mergina vaikystėje dažniausiai žaisdavo populiariausius to amžiaus komandinius sportus – kvadratą, futbolą. Tėtis, kuris taip pat anksčiau sportavo, nuo 5 klasės ją atvedė į žiemos sporto šaką – biatloną. Ją vėliau pasirinko ir mažesnis brolis.

„Tėtis pasiemė už rankos ir atvedė. Treneris paskatino dar labiau, nes sakė, kad turiu duomenis ir galiu sportuoti. Užsiiminėju biatlonu jau trejus metus. Pirmieji metai buvo sunkūs. Galvojau, kad per sunku. Bet vis skatino ir šeima, draugai, mokytojai, - kalbėjo D. Šerėnaitė. - Kuo toliau, tuo labiau traukia žiemos sportas. Nes manau, kad tikrai smagu. Nėra blogo oro, tik bloga apranga.“

Prieš žiemą mergina pluša sporto salėje, dirba su ištverme ir jėga. Po sezono pasivažinėja dviračiais. Sezono metu treniruotėse merginai tenka nučiuožti po 20 kilometrų.

„Diena prasideda 6:30, pavalgau pusryčius, po 7 valandos išvažiuoju. Po pamokų laukia 3 valandų treniruotė iki 17 val. Tada važiuoji namo, kelias netrumpas, nes gyvenu ne Ignalinoje. Namie dar padarau pratimų ir tuomet mokausi iki vėlumos. Tikrai atsiduodu sportui visą save. Einu į treniruotes šešis kartus per savaitę“, - savo dienotvarkę apibūdino D. Šerėnaitė.

Ji pripažįsta, kad kartais pavargsta nuo visko, tačiau sustoti neleidžia padarytas įdirbis: „Tikrai dažnai būna dienų, kad galvoji – viskas, viską baigsiu, man jau užtenka. Bet tada pamąstai, kiek aukoji to laiko, ir nutari kad nereikia nuleisti rankų. Tėvai manimi tikrai rūpinasi. Nori, kad mano ateitis būtų gera. Jie mane motyvuoja, sako: "nenuleisk tikrai rankų, tu tikrai gali." Tai skatina mane.“

D. Šerėnaitės atsidavimas duoda ir rezultatų. Pernai Baltijos žiemos žaidynėse mergina jaunimo grupėje užėmė 2 vietą, o įvairiose Lietuvos jaunių varžybose ji patenka tarp prizininkų.

Ar sportas nepakenkia mokslui? Deimantės šeimoje nuomonės dėl prioritetų išsiskiria: „Pas mus šeimoje tėtis yra už sportą. Kad jeigu renkuosi sportą, turiu visą save atiduoti jam. Bet mama galvoja atvirkščiai. Todėl taip išeina, kad turiu ir mokytis, ir sportuoti. Sunku viską suderinti, bet kol kas mokslai labai nenukenčia.“

Merginos fizinis pasiruošimas atsispindi kūno kultūros pamokose. Visgi ji sako kad kartais pasigenda fizinio aktyvumo iš klasiokų ir rekomenduoja jiems užsiimti sportu.

„Berniukai stengiasi per kūno kultūros pamokas mane aplenkti, nes esu greitesnė ir stipresnė. Bet pas mus mokykloje yra ta problema dėl bandymų išsisukti iš pamokų. Manau, kad jie tikrai turėtų pradėti sportuoti, nes ir atsipalaiduoji, ir smegenys atsigauna. Tiesiog jausiesi žymiai geriau. Man sportas davė ir fizinės jėgos, ir psichologiškai pradėjau ramiau į viską reaguoti.

Kaip sako mano tėtis: "Turi visada išlikti šaltų nervų", - aiškino Deimantė.

Praėjusiais metais ji atstovavo savo mokyklai dviračių kroso varžybose. „Tikrai labai patiko, manau, kad mūsų mokykla galėtų dažniau išvažiuoti į tas varžybas, - kalbėjo aštuntokė.

Jos nuomone, kad taip atsitiktų, reikėtų daugiau iniciatyvos ir iš mokytojų, ir iš mokinių, kad šie lankytų sproto būrelius ir treniruotes, paragintų mokytojus.

Visas pokalbis su D. Šerėnaite – laidoje „Lietuvos mokyklų žaidynės“. Laida transliuojama šeštadieniais 11 val. per TV6.